35 metų Rimantė Ladyšienė – viena iš lietuvių, kuri prieš dvylika metų pasiryžo donuoti savo kaulų čiulpus ir suteikti galimybę pasveikti sunkia kraujo liga sergančiam žmogui, ir, kaip pati sako, pakeisti jo likimą.
Farmacijos kompanijoje dirbanti R. Ladyšienė baigė medicinos studijas, o su pacientais, jais besirūpinančiais žmonėmis ir gydytojais tenka bendrauti iki šiol.
„Atrodo, jog 21 amžiuje medicina yra reikšmingai pažengusi į priekį, tačiau liūdna matyti tiek daug įvairias ligas kenčiančių žmonių. Aš pati jaučiuosi gerai, jeigu galiu būti kažkam reikalinga, naudinga, kai darau tai, kas kažkam palengvina gyvenimą ar jį praskaidrina. Stengiuosi domėtis įvairiomis sritimis – medicina, slauga, globa, aktyviu laisvalaikiu, net ir politika. Prisimenu, net kai viena auginau dar tik kelių metukų dukrytę, stengiausi kur įmanoma sudalyvauti drauge su ja ir parodyti, kaip gera yra daryti gerus darbus“, – pasakojo pašnekovė.
Moteris prisiminė, jog pirmą kartą kraujo davė dar studijuodama universitete: „Universitete vyko kraujo donorystės akcija ir tai buvo pirmas kartas, kai donavau kraują. Studijų laikotarpiu finansinės galimybės buvo menkos, tad po kurio laiko su studijų drauge nuvykome duoti kraujo atlygintinai. Tiksliai dabar nepamenu, bet atrodo, jog gavome po 40 litų. Skaniai pavalgėme, sakėme nusipirksime vitaminų, kad geriau mokslai sektųsi, bet pinigai greitai išsileido, o mes laimingesnės netapome. Tad ir kitą kartą, ir daugelį kitų kraują donuodavome neatlygintai, o dovanų gauta šokolado plytelė būdavo be galo saldi.“
Vėliau per televiziją pamačiusi laidą apie onkohematologinius ligonius ir jiems galinčią padėti kaulų čiulpų donorystę, R. Ladyšienė panoro ir pati prisidėti prie pacientų gerovės. Paaukoti pinigų tuo metu ji negalėjo, tad nusprendė užsiregistruoti į negiminingų kaulų čiulpų donorų registrą ir ateityje galbūt kažkam išgelbėti gyvybę.
„Mano draugė jau po savaitės užsiregistravo, o aš tik po gero pusmečio. Praėjus keliems metams sulaukiau malonaus ir netikėto skambučio – mano kaulų čiulpai tinka sergančiam žmogui!
Tuo metu gyvenau Klaipėdoje, tad pilnam ištyrimui reikėjo vykti į Vilnių. Galiu tik pasidžiaugti, jog sulaukiau palaikymo tiek iš savo vadovo, tiek iš kolektyvo – visi gyrė mane už tokį poelgį, tačiau, gaila, patys to padaryti nepasiryžo“, – kalbėjo ji.
Atlikus išsamius sveikatos tyrimus, R. Ladyšienė išgirdo patvirtinimą, jog ji gali donuoti kaulų čiulpus.
„Neįmanoma nusakyti to jausmo – Tu turi galimybę pakeisti žmogaus likimą, pratęsti gyvenimą. Tada pagalvoji, o kaip tas žmogus jaučiasi dabar? Ką jis išgyveno, sužinojęs, kad kažkas iš kitos šalies jau tuoj padės jam pasveikti? Net ir po daugiau nei dešimt metų prisiminus šią akimirką rieda džiaugsmo ašara“, – atviravo pašnekovė.
Kraujo vėžiu serganti pacientė, kuriai R. Ladyšienė donavo kaulų čiulpus, buvo iš pietų Europos – Ispanijos ar Italijos, o gydytojai juokavo, jog dėl rudų akių, juodų plaukų, moteris yra beveik pacientės giminaitė.
Kelias dienas iki kaulų čiulpų donavimo, pašnekovė į pilvą turėjo leistis preparatą, padidinantį kraujodaros kamieninių ląstelių koncentraciją kraujyje tam, kad jas būtų galima surinkti. Tuomet R. Ladyšienė buvo paguldyta į ligoninę, kur turėjo laukti procedūros.
„Pacientė buvo pradėta ruošti kaulų čiulpų persodinimo procedūrai, todėl saugojo ir mane. Jeigu būčiau susirgusi, pacientės būklė būtų pablogėjusi. Nors buvau jauna, atsakomybės jausmas nebuvo svetimas, todėl sėdėjau kaip kiaušinis ir laukiau. Aš labai labai norėjau jai padėti.
Pasirinkau kaulų čiulpus donuoti aferezės būdu. Buvau prijungta prie aparato, turėjau nejudėti ir išgulėti kelias valandas, kol bus surinktos ląstelės. Pamenu užtirpo visas kūnas ir tai pradėjo erzinti. Į palatą atėjo mama su kokių 8 metų berniuku. Jį paguldė į panašią lovą, tačiau jis nebuvo donoras kaip aš, o pacientas, turintis nuolat atvykti kraujo perpylimui. Matau, mama veria karoliukus, jų jau visa dėžė. Man taip gėda pasidarė – ką tik bumbėjau, kad man, sveikai, reikia išgulėti tas kelias valandas, o tas mažas berniukas ramiai sau guli. Galbūt su viltimi, jog ir jam atsiras žmogus galintis padėti.
Dar ir dabar man prieš akis ta mama su karoliukais ir mažas berniukas, susigyvenęs su savo liga. Tai, jog galėjau padėti bent vienam žmogui pasveikti, suteikia man vilties, tikėjimo ir didelę ramybę, jog atsitikus bėdai ir man kas nors išties pagalbos ranką.
Smagu būtų pamatyti tą žmogų, kuris turėjo galimybę pasveikti. Norėčiau pamatyti jo šypseną ir tai būtų didžiausia dovana, nes aš prie tos šypsenos prisidėjau“, – šypsojosi moteris.
R. Ladyšienė svarsto, jog lietuviams svetimas skausmas darosi išties svetimu, todėl ir šalies negiminingų donorų registras nėra toks didelis, koks galėtų būti. Jos manymu, padėtų ir daugiau informacijos apie kaulų čiulpų donavimo procedūrą – tai padėtų išsklaidyti didžiausias baimes.
„Galbūt reikėtų daugiau kalbėti apie sergančius žmones ir tai, jog jiems padėti gali sveiki. Turbūt patys retai susimąstome, kad tiek daug žmonių gali sirgti kraujo ligomis ir kiek jiems tenka patirti. Manau, jog apie tai reikia pranešinėti nuolat, tada ir visuomenės sąmoningumas išaugs.“
