ISTORIJOS

Sužinojęs, jog taps kaulų čiulpų donoru marijampolietis pasijuto lyg laimėjęs loterijoje

Roberto istorija

Kai kalbėjomės su trisdešimt vienerių Robertu Dapkūnu, jo šeimoje vyravo malonaus laukimo nuotaikos –  netrukus šeimą turėjo papildyti dar vienas narys. Septynmetį sūnų Su žmona Džaneta auginanantis vyras atvirauja, jog apie savo patirtį donuojant kaulų čiulpus pasakoja norėdamas parodyti, jog ir po to, gyvenimas teka įprasta vaga, o donorystė tikrai nepakenkia.

Donoryste domėjosi pats

Donorystė marijampoliečio negąsdino, atvirkščiai, informacijos šia tema ieškojo jis ieškojo savarankiškai: „Esu užsiregistravęs ne vien kaulų čiulpų donorų registre. Maždaug prieš 10 metų įgijau organų donoro kortelę. Jau seniai domėjausi donoryste, skaičiau apie tai spaudoje, internete. Organų donorystė galima tik tuo atveju, kai žmogaus smegenys yra mirę, o kaulų čiulpus donuoti galima ne vieną kartą ir donoras nieko nepraranda, tik truputėlį savo laiko – tas mane ir sužavėjo. Donuojant kaulų čiulpus gyvybę galima išgelbėti nepakenkiant sau.“

Vaikystėje vyras persirgo hepatitu A, todėl iš pradžių Robertas turėjo abejonių, ar gali tapti potencialiu donoru. Išsiaiškinęs, jog tai nėra kliūtis, kadangi kaulų čiulpų donoru negali būti žmonės sergantys hepatito B ar C virusu, vyras nedelsė.

„Išsklaidęs abejonę dėl savo tinkamumo būti kaulų čiulpų donoru, sužinojau kur arčiausiai Marijampolės galima užsiregistruoti. Sulaukęs laisvesnės dienos nuvykau į Kauną. Eilėje stovėti neteko, priėmė žaibiškai, jaučiausi taip lyg manęs ten tik ir laukė. Maloni medicinos sesuo paėmė kraujo mėginiui, užpildžiau anketą ir viskas – užtrukau gal 10 minučių. Jei būčiau kaunietis, tokią procedūrą spėčiau atlikti pietų pertraukos metu, nereikėtų nei laisvadienio“, – prisimena vairuotoju–ekspeditoriumi dirbantis Robertas.

Pasijuto lyg laimėjęs loterijoje

Po kelerių metų, vyrui paskambino gydytoja iš VUL Santariškių klinikų ir pranešė, jog yra pacientė, kuriai tinka jo kaulų čiulpai: „Tuo metu buvau darbe, o sulaukęs šios žinios tikrai apsidžiaugiau – jaučiausi kaip laimėjęs loterijoje. Žinojau, yra tik nedidelė, apie 1 proc., tikimybė, jog mano kamieninės ląstelės kažkam tiks, tad man labai pasisekė.“

Pirmojo vizito į VUL Santariškių klinikas metu nuodugniai buvo ištirta jo sveikata ir paskirta kaulų čiulpų donavimo data. Vis tik, netikėtai pablogėjus sergančiosios sveikatai, planuotą procedūrą teko atidėti mėnesiui.

„Kadangi donavau iš kraujo, aferezės būdu, prieš procedūrą penkias dienas po pilvo oda pats leidausi specialų preparatą, didinantį kamieninių ląstelių koncentraciją kraujyje, o šeštos dienos rytą susileidęs paskutinę preparato dozę, išvykau į sostinę. Visą tą savaitę man buvo išduotas nedarbingumo pažymėjimas, nuo pat pirmos dienos apmokamas 100 proc. Realiai buvau visiškai darbingas, tik paskutinę dieną šiek tiek skaudėjo galvą, pamaudė kaulus. Santariškių klinikose buvo paimtas kraujo mėginys, siekiant nustatyti, ar kraujotakoje yra pakankamas kamieninių ląstelių kiekis. Jų buvo pakankamai, tad netrukus buvo pradėtas surinkimas. Iš vienos rankos venos buvo imamas kraujas su ląstelėmis, o per kitos rankos veną grąžinamas – visa procedūra užtruko ne daugiau nei 5 valandas“, – pasakoja Robertas.

Iki kaulų čiulpų donavimo marijampolietis neturėjo jokių baimių, kadangi domėjosi kaulų čiulpų donoryste ir žinojo procedūros eigą, kuri, anot jo, neatrodė nei bauginanti, nei skausminga. Padovanoti kraujo vėžiu sergančiajam galimybę gyventi ketinantį vyrą palaikė ir artimiausi žmonės, kiti – maloniai nustebo jo kilniu poelgiu. Vis tik, buvo ir kitokių pastebėjimų: „Keistų klausimų iš aplinkinių sulaukiau, besiruošdamas aferezei: „Kas tau iš to? Ar už tai ką nors gausi?“. Tokia reakcija buvo netikėta.“

Savo indėlio nesureikšmina

Po kaulų čiulpų donavimo Robertas džiaugtis neskubėjo: „Žinoma, jausmas buvo geras, tačiau džiūgauti neleido žinojimas, jog pacientei tai dar nereiškia laimingos pabaigos, jos laukė ilgas ir varginantis gydymas, o mano indėlis buvo tik maža kruopelė, palyginus su tuo, kiek dar, siekiant pagerėjimo, liga iš medicinos personalo pareikalaus kantrybės ir pasiaukojimo, o iš pacientės – jėgų.“

Šiandien, po kaulų čiulpų transplantacijos, kai sergančiai merginai Robertas padovanojo savo kaulų čiulpus, praėjus trejiems metai, vyras jaučiasi nuostabiai žinodamas, jog mergina yra gyva, ir, svarbiausia, sveika, tačiau savo indėlio nesureikšmina. Jo manymu, stebuklą įvykdė profesionalūs gydytojai.

„Geras jausmas yra padovanoti dalelę savęs. Šiek tiek kvieti ir tą žmogų pamatyti, tačiau nenoriu būti suprastas klaidinga, lyg dabar privalau sulaukti dėkingumo ar kažkokio atlygio. Man svarbiausia žinoti, kad tai merginai šiuo metu viskas yra gerai ir aš šiek tiek prie to prisidėjau,“ – prisipažįsta donoras.

Lietuviai tiki mitais ir stokoja ryžto

Pats patyręs savo kailiu, kokia yra gyvybes gelbstinčios kaulų čiulpų donorystės procedūra, Robertas džiaugiasi, jog dabar norintieji užsiregistruoti, tą gali padaryti ne tik didžiuosiuose miestuose, bet ir regionuose, kad ir Marijampolėje. Paklaustas, kodėl, jo manymu, tiek mažai lietuvių registruojasi į kaulų čiulpų registrą, Robertas įžvelgia keletą niuansų.

„Pirmiausia, žmonės yra prisiklausę iškreiptos informacijos ir turi nepagrįstų baimių. Taip pat, pastebėjau, jog daugelio nuomonė apie donorystę yra kategoriška – jie yra prieš, tačiau, jeigu pagalbos prireiktų patiems, su malonumu ją priimtų. Man tai sunkiai suvokiama. Galbūt esame neitin ryžtinga tauta – dalis lyg ir palaiko donorystės idėją, tačiau veiksmų nesiima. Tiems, kurie domisi – informacijos pilnas internetas. Donorystė – kiekvieno žmogaus apsisprendimas, priimamas laisva valia, tačiau labai norėtųsi, jog žmonių požiūris būtų kitoks, juk tai – gali išgelbėti žmogaus gyvybę“, – mąsto pašnekovas.