Šiuo metu Nacionaliniame transplantacijos biure organų laukia apie 200 žmonių, o ląstelių ir audinių – apie 400. Iš jų 30 yra vaikai. Už kiekvieno šio skaičiaus slypi žmogus, gyvenantis laukimu, nežinomybe ir viltimi sulaukti donoro, galinčio padovanoti antrą šansą gyventi.
Viena iš tokių istorijų – mažojo Jokūbo. Berniukas gimė sirgdamas itin reta liga ir visiškai neturėdamas imuniteto. Dėl to jis buvo priverstas gyventi griežtame karantine, nuolat saugomas nuo bet kokios infekcijos grėsmės. Vienintele viltimi tapo kaulų čiulpų transplantacija.
Jokūbo gyvybę išgelbėjo donoras iš Vokietijos. Tam, kad galėtų padėti visiškai nepažįstamam vaikui, jis įveikė net ir savo stiprią adatų baimę. Šis sprendimas tapo lemtingas – būtent donoro dovanotos ląstelės suteikė Jokūbui galimybę gyventi.
Šiandien šeima šį žmogų vadina kraujo broliu.
Jokūbo istorija dar kartą primena, kokią didelę reikšmę gali turėti vieno žmogaus sprendimas tapti donoru. Tai nėra tik medicininė procedūra ar formalus apsisprendimas. Kai kam nors reikia transplantacijos, donoras tampa viltimi, kurios kartais nėra kuo pakeisti.
Nacionalinio transplantacijos biuro direktorė Audronė Būziuvienė kviečia visuomenę domėtis donoryste ir nebijoti priimti sprendimo, galinčio suteikti kitam žmogui galimybę gyventi.
Laidoje taip pat aptariami svarbiausi gyvosios ir negyvosios donorystės skirtumai, paneigiami visuomenėje vis dar gyvuojantys mitai ir paaiškinama, kokie žingsniai laukia norinčių tapti donorais.
Kviečiame susipažinti su Jokūbo istorija ir dar kartą prisiminti, kad donorystė – tai sprendimas, galintis išgelbėti gyvybę.
Laidos įrašas.