Sutuoktinis? Kraujo ligų gydytojas? Psichologas? Donoras? Kuris iš jų svarbiausias žmogui, netikėtai užkluptam kraujo vėžio? Ligonis neturi galimybės rinktis: jam svarbūs visi. Bet be donoro, ypač, kai jo neatsiranda tarp giminių, nebūtų vilties išgyventi.
Tai žinojo ir 25 metų Rita Subačiūtė, viena iš šešių lietuvių, tapusių kaulų čiulpų donorais. Ji – kol kas vienintelė moteris Lietuvoje, kraujo vėžiu sirgusiam žmogui suteikusi galimybę pasveikti. Arba viena iš 12 mln. pasaulio žmonių, užsiregistravusių Negiminingų kaulų čiulpų donorų registre, kad prireikus galėtų ištiesti pagalbos ranką vėžio paliestiesiems.
Rita buvo bebaigianti darbo dieną. Ji jau kraustė nuo stalo popierius, kai ją sustabdė mobiliojo telefono skambutis.
„Labas, Rita, – pasigirdo nepažįstamos moters balsas. – Prisimeni, prieš metus užsiregistravai negiminingų kaulų čiulpų donorų registre? Dabar mums labai reikia tavo pagalbos. Ar nepersigalvojai?“ Ar ji nepersigalvojo? Būdama medikės dukra Rita puikiai žinojo, kad nuo vieno iš dviejų jos ištartų žodžių – „taip“ arba „ne“ – dabar priklauso kraujo vėžiu susirgusio žmogaus likimas.
Rita neprašė duoti laiko pagalvoti. Todėl vienintelis gydytojos hematologės Ritos Kviliūtės skambutis pakeitė gerumu spinduliuojančios merginos gyvenimą. Tą patį 2007 m. rugpjūčio 3-iosios vakarą ji atsidūrė Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikų (VUL SK) Hematologijos, onkologijos ir transfuziologijos centre. Ten paimti Ritos kraujo mėginiai kuo skubiausiai buvo išsiųsti į Lenkiją tiksliems imunologiniams kraujo žymenims nustatyti.
Akimirkos apsisprendimas
Kaulų čiulpų donorystė yra išskirtinė: sergančiojo gyvybei išsaugoti nereikia kitos gyvybės. Tereikia sąmoningo žmogaus apsisprendimo. Ritai būtų sudėtinga atrasti vieną atsakymą, kodėl ji nusprendė pasielgti būtent taip. Viena svarbiausių priežasčių, prieš porą metų pakursčiusių užsiregistruoti Negiminingų kaulų čiulpų donorų registre – noras padėti kitam.
„Mano tėvai niekada nenusigręžia nuo nelaimės ištiktų žmonių. Taip gyventi stengiuosi ir aš“, – kalbėjo Rita.
Taigi anuomet, naršydama internete, Rita aptiko ir informacija apie „Be Good“ („Būk geras“) akciją. Vildamasi, kad jai kada nors pavyks padėti ligoniams – nesvarbu, kokios tautybės jie būtų ir kur gyventų, ilgai nedelsdama Vilniuje gyvenanti mergina išsirengė į Santariškes, – į VUL SK Kraujo centrą.
Anketa, sutikimas registruotis ir keliolika mililitrų kraujo iš venos transplantacijai svarbiems imunologiniams žymenims nustatyti. Visa tai, užkodavus duomenis, pateko į Lietuvos, o kartu – ir Pasaulinį negiminingų kaulų čiulpų donorų registrą. Bet pernai nepažįstamo žmogaus liga į kraujo seses parinko būtent ją.
Neįkainojama patirtis
Po to, kai Ritos kraujo mėginiai buvo išsiųsti į Lenkiją, stojo pora savaičių kankinamos tylos. Ne tiek Ritai, kiek ligoniui: vyrui, kurio būklė buvo labai sunki. Liga – ūmus kraujo vėžys – buvo ypač agresyvi. Bet žmogus jau žinojo apie atsiradusią galimybę būti išgelbėtam.
„Kai galop iš laboratorijos Lenkijoje atėjo atsakymas, tą akimirką vos įstengiau sutramdyti džiaugsmą: buvau tinkama kaulų čiulpų donorė, nors ir ne ideali. Sutapo ne visi, bet devyni iš dešimties mano ir ligonio imunologiniai žymenys. Ir gydytojai manęs paprašė po truputį rengtis procedūrai“, – į metų senumo įvykius grįžtelėjo Rita.
Mergina galėjo rinktis: ryžtis tokiai procedūrai, kai kamieninės kraujodaros ląsteles surenkamos iš kraujo, arba tokiai, kai ląsteles paimamos iš pačių kaulų čiulpų. Ji žinojo, kad antrasis kelias donorui yra paprastesnis. Viskas atliekama su bendrąja nejautra, žmogui miegant: operacinėje iš dubens kaulų su kamieninėmis ląstelėmis paimama keletas šimtų mililitrų kraujo. Tačiau Rita yra smalsi. Ji norėjo šiame procese dalyvauti pati. Ir pasirinko kitą – ląstelių surinkimo iš periferinio (cirkuliuojančio kraujagyslėmis) kraujo procedūrą.
Penkias dienas iki procedūros mergina dukart per parą į pilvo poodį susileisdavo specialių vaistų. Jiems veikiant, kamieninės kraujodaros ląstelės ėmė kauptis periferiniame kraujyje.
„Rengdamasi procedūrai, nuolat mąsčiau apie sergantį žmogų. Kaip jis jaučiasi? Ką veikia? Ką galvoja? Žinojau, kad jis rengiamas transplantacijai: gydomas ypač stipriais vaistais. Žinojau ir tai, kad tokį gydymą ištverti be galo sunku. Mane ramino tik mintis, kad galėsiu pamėginti jam padėti“, – pasakojo Rita.
Kai pernai, rugsėjo 19-ąją, Rita nuvyko į VUK SK Hematologijos, onkologijos ir transfuziologijos centrą, prieš atliekant aferezės procedūrą, merginai pirmiausia teko patogiai įsitaisyti kėdėje.
Į abiejų rankų venas donorei buvo įbesta po adatą. Iš vienos rankos kraujas vamzdelių sistema tekėjo į „protingąjį“ aferezės aparatą, atskiriantį kamienines ląsteles, o iš jo grįžo atgal, į kitos rankos veną. Ritos užduotis buvo ne iš sunkiųjų: ji turėjo penkias valandas pagulėti ramiai.
„Yra daugybė žmonių, kurie bijo adatos dūrio ir jo neva keliamo skausmo. Bet galiu patikinti: per kamieninių kraujodaros ląstelių surinkimo procedūrą nieko neskauda. Ar žmonės, kuriems poliklinikos laboratorijoje iš venos imamas kraujas, pajunta skausmą? Tik – akimirkos dūrį“, – kalbėjo Rita.
O tuomet, kai aferezės aparatas lyg pro koštuvą košė mano kraują, vis stumdamas jį ratu, Rita galvojo, ką jaučia būsimasis jos kraujo brolis. Jis nerimauja? Galbūt. Ir ji troško, kad žūtbūt reikia surinkti pakankamą kiekį kamieninių ląstelių. Antraip pastangos išgelbėti mirštantį žmogų galėjo nueiti perniek. Ir tik kai procedūra baigėsi, kai iš venų buvo ištrauktos adatos ir kai gydytojai ištarė, kad viskas gerai, Rita atgavo ramybę.
Vis dar aptirpusiomis rankomis ji surinko savo motinos telefono numerį, kad pasakytų, jog jos misija atlikta. Ir kad jos dovanoti kaulų čiulpai per 72 valandas turi būti sulašinti transplantacijos laukiančiam vyrui.
„Žinojau, kad tik tada, kai mano kamieninės ląstelės atsidurs to žmogaus kraujyje, prasidės tikroji kova dėl jo gyvybės. Žinojau, kad po transplantacijos jo lauks keletas ypač sunkių mėnesių, – kalbėjo Rita. – Man pačiai tie mėnesiai į ilgą žinių apie jo būklę rinkimo laiką. Nebuvo dienos, kad nepagalvočiau, kaip sekasi mano kraujo broliui. Laimė, medikų perduodamos naujienos apie jį buvo vis geresnės“.
Neišmatuojama laimė
Savo kraujo brolio R. Subačiūtė dar nepažįsta. Kaip jis laikosi, mergina nuolat sužino iš gydytojos hematologės R. Kviliūtės. Gydytojos, kurią su Rita ėmė sieti noro pagelbėti kitam įplieksta draugystė. Rita žino tik tiek, kad jos kraujo brolis – žemaitis. Kad jis gyvas ir kad gyvena su savo šeima. Ir kad sparčiai sveiksta. Žino ir tai, kad atsitraukus visoms krizėms, išmuš ir jų pažinties valanda.
O kol kas mergina daro tai, ką jos vietoje darytų kiekvienas atsakomybės ir atjautos kitam nestokojantis žmogus: drąsina kaulų čiulpų donorų registre užsiregistruoti draugus, kolegas – jaunus, iki šiol nedrįstančius to padaryti gerai pažįstamus žmones.
Anot Ritos, kiekvienas mūsų turi nevaldomą savisaugos instinktą. Net ir išgirdus kvietimą pagelbėti jis verčia pirmiausia pagalvoti apie save, savo sveikatą. Juk neramu, kad ir per paprastą medicininę procedūrą gali kas nors negera nutikti.
„Pastebėjau, kad dažnas nori padėti kitam, tačiau kaustomas nepagrįstos baimės, nesiryžta veikti. O juk gali būti, kad kaip tik šią akimirką mirtis artėja prie žmogaus, kuriam viltį gyventi galime užpūsti arba įžiebti tik mes“, – sakė Rita.
Daugiau skaitykite: iveikliga.lt