ISTORIJOS

„Mano pasiryžimas buvo labai aiškus, jausmas, kad galiu išgelbėti kitam žmogui gyvybę buvo viską nubloškiantis į šoną“

Karolio istorija

37 metų Karolio Urbelionio pasiryžimas įveikti adatų baimę, o vėliau užsiregistruoti į negiminingų kaulų čiulpų donorų registrą prieš keletą mėnesių kraujo vėžiu sergančiam žmogui suteikė galimybę įveikti ligą. Apie sergantįjį K. Urbelionis žino nedaug – keliais metais jaunesnį vyrą užklupo agresyvi leukemijos forma ir jam buvo būtina kamieninių kraujodaros ląstelių transplantacija, tačiau ir to pakako nedvejojant atvykti į ligoninę ir pasidalinti savo kamieninėmis kraujodaros ląstelėmis. Galbūt todėl, kad savanorystės esmė ir svarba pašnekovui buvo įskiepyta dar vaikystėje, o galbūt tvirtą apsisprendimą lėmė tikėjimas, jog norint siekti pokyčių, reikia pradėti nuo savęs.

Pinigų plovimo prevencijos srityje dirbantis K. Urbelionis didžiąją laisvalaikio dalį skiria sportui – jis yra bėgikas, ultramaratonininkas, treneris, prieš aštuonerius metus įkūręs Vilniaus bėgimo klubą, savo patirtimi apie bėgimą ir motyvaciją bei patarimais, kaip pradėti sportuoti dalinasi paskaitose, nuo 2014 m. yra Šaulių sąjungos narys.

Kaulų čiulpų donorystę vilnietis palygino su bėgimu, į kurį žmones atveda skirtingos priežastys: „Vienas siekia numesti svorio, antras renkasi sportą norėdamas sumažinti stresą, tretiems tai yra galimybė įrodyti kažką sau ar kitiems – skirtingos priežastys paskatina imtis to paties dalyko. Man atrodo ir donorystė yra lygiai tas pats – kiekvienas randa savo priežastį, kodėl nori tai daryti. Kartais užtenka matyti gražų pavyzdį ir žmogus pagalvoja „o kodėl aš negaliu to padaryti?“, kartais motyvacija atsiranda dėl artimoje aplinkoje nutikusių įvykių, o kiti galbūt tiesiog sėdėdami ant sofos sugalvoja, kad nori padaryti visuomenei naudingą dalyką. Skirtingos priežastys atveda prie vieno tikslo – padėti ir tapti geresniais. O tas gerumas prasideda žengiant žingsnį. Bėgime pirmą žingsnį pokyčių link žengi apsiaudamas batelius ir ateidamas į treniruotę. Čia tas pats – aš apsisprendžiu, aš darau pirmą žingsnį įsirašydamas į registrą, vėliau daug apie tai pasakoju aplinkiniams – tokiu būdu stengiuosi pamažu keisti visuomenę ir galbūt kažkam suteikiu galimybę išgyventi.“

Apie ryžtą.

„Aš visą gyvenimą turėjau problemą – duodant kraujo tyrimams labai bijodavau. Yra buvę, jog imant kraują iš piršto, susvirduliuodavau, išbaldavau ir tekdavo trumpam prigulti. Atėjus darytis tyrimų, pasakydavau, jog bijau ir įprastas atsakymas būdavo: „Kur jau, toks vyras, ką jau čia…“, o kitas sakinys: „Greičiau, greičiau, bąla!“. Pamatydavau adatą ir pasidarydavo silpna, dingdavo venos ir dėl šios priežasties negalėdavau donuoti kraujo.

Tačiau vieną dieną aš pasiryžau įveikti savo baimę, tuo metu kaip tik trūko mano kraujo grupės. Bėgimo draugų palaikomas nuėjau į donorystės įstaigą, nors vien adatos įdūrimas man buvo labai baisus. Tąkart buvo gana juokinga, nes pradėjus procedūrą vena pasislėpė, nustojo tekėti kraujas. O donuojant kraują turi prilašėti tam tikras kiekis – jeigu bus tik dalis, jos negalės panaudoti. Tad man teko pasiryžti dar kartą ir duoti kitą ranką. Nors iš pradžių venos dingo ir joje, galiausiai pavyko prilašinti reikiamą kiekį. Buvau išbalęs, buvo silpna, tačiau sugebėjau save įtikinti, jog nuo to tikrai nemirsiu. Psichologinė baimė pamažu dingo ir vėliau donavau kraują antrą, trečią, ketvirtą kartą. Stengiuosi reguliariai, kas kelis mėnesius duoti kraujo, jeigu neturiu varžybų arba jau po jų, kai atsigaunu, nebelieka įtampos, nuvažiuoju donuoti.

Atsitiktinai socialiniame tinkle pamačiau vieno vaikino pasidalijimą, kaip jis ilgą laiką buvo negiminingų kaulų čiulpų donorų sąraše ir neseniai jį pakvietė donacijai, jis tapo donoru ir kažkam galimai padėjo įveikti kraujo vėžį. Mane tai labai įkvėpė, kitą rytą nuvykau į Santaros klinikas donuoti kraujo ir paprašiau, kad mane įtrauktų į negiminingų kaulų čiulpų donorų registrą.

Tai buvo 2020 metais. Tik du metus prabuvęs registre sulaukiau lemtingojo skambučio. Kai man skambina dėl nekasdienių dalykų, aš paprastai būnu labai atsargus: kas čia skambina, ko nori, iš kur gavo mano duomenis? Mano pirmoji prielaida tokiais atvejais būna, jog skambina sukčiai. Ir šįkart aš atsargiai, atsargiai klausiausi – man pasakė, jog atitinka 8 iš 10 kriterijų, todėl reikėtų detalesnio ištyrimo. Kitą dieną aš jau buvau Santaros klinikose, man atliko papildomus tyrimus, kurių rezultatai buvo puikūs, toliau sekė dar nuodugnesnė sveikatos patikra. Tuo metu paraleliai buvo tikrinami ir kiti potencialūs donorai. Gavau patvirtinimą, jog esu sveikas ir būčiau optimaliausias donoras leukemija sergančiam žmogui.“

Apie abejones.

„Aš suprantu, kad žmonės gali suabejoti ir man atrodo, kad pagrindinė priežastis abejonėms yra nežinia – juk mes bijome to, ko nežinome. Kaip iš pradžių bijojau adatų, bet pamažu prisijaukinau tą mintį, taip ir čia. Visas abejones galutinai išsklaidė Santaros klinikų personalas, atsakęs į visus klausimus bei suteikęs absoliučiai visą reikalingą informaciją: kaip viskas vyks, kas gali būti, kaip galiu jaustis ir panašiai.

Aš buvau toks užtikrintas savo sprendimu, jog galiu suteikti galimybę pasveikti ir dėl to jaučiausi ramiai. Supratau, kad gali atsirasti visokių niuansų, bet mano pasiryžimas buvo labai aiškus, jausmas, kad galiu išgelbėti kitam žmogui gyvybę buvo viską nubloškiantis į šoną.“

Apie išgelbėtą gyvybę.

„Aš tiesiog donavau kamienines ląsteles ir tai buvo tik labai sudėtingo ir didelio proceso dalis. Juk, iš tikrųjų, medikai, personalas, daugybė tyrimų – yra labai daug dedamųjų tame procese ir jeigu būtų padaryta klaidų, netinkamų įžvalgų, viskas galėtų pasibaigti kitaip. Aš buvau tik tas, kuris turėjo plytų namui statyti, bet namo pats gi nestačiau.

Kiekvieno donoro indėlis yra svarbus. Labai svarbu yra būti registre, nes mes tokiu būdu padidiname šansą, kad kažkam prireikus, donorai bus šalia, toje pačioje šalyje. Kuo daugiau donorų registre – tokių pasiryžusių, tikrų, motyvuotų, tuo labiau užtikrinsime, kad onkologinėmis kraujo ligomis sergantieji Lietuvoje ar kaimyninėse šalyse, kur tokios procedūros nėra atliekamos, turės didesnes galimybes pasveikti.

Taip, donoro indėlis yra didelis, bet kai matai, koks profesionalus yra personalas, kaip puikiai išvystyti ir sudėlioti visi procesai, tada supranti, kad tie žmonės pašventė ne vieną ir ne du savo gyvenimo metus, turėjo daug praktikuotis, kad tai nutiktų. Ir kai suvoki, kad tau tereikia susileisti vaistus prieš donaciją, o paskui pagulėti lovoje, kur tavimi pasirūpina, tai aš keliu kepurę prieš tuos žmones ir sakau, nuostabu, kad tokias galimybes mes turime.“

Apie baimes.

„Po donacijos domėjausi šia tema daugiau ir sužinojau, kad neretai abejojantieji pakeičia savo nuomonę, kai artimoje aplinkoje prireikia donorų. Turbūt mums atrodo, kad tokios problemos yra labai tolimos.

Prisiminkime situaciją Ukrainoje – kodėl šiemet mes staiga susidomėjome šia tema, nors karas tęsiasi jau nuo 2014 metų? Kai mes pajutome, kad tie žmonės yra šalia, kad jie bėga nuo karo, atvyksta į svetimą šalį, ta problema tapo daug svarbesnė nei buvo anksčiau, nors ji tikrai neatsirado staiga.

Ir su donoryste tas pats – kai mes gyvename ramų, įprastą gyvenimą, mums atrodo, kad tokios problemos neegzistuoja, tačiau, kai problema atsiduria arčiau, mes jai suteikiame kitokį svorį. Donorystė ir yra apie tai, kad mes žvelgtume plačiau savo kiemo ir pagalvotume apie kitus. Labai smagu, kad žmonės prie donorystės – ne tik kraujo ar kaulų čiulpų – gali prisidėti įvairiai: finansiškai, savo laiku ar kitais būdais. Kaulų čiulpų donorystė nereikalauja daug laiko sąnaudų ir nors tikimybė sulaukti skambučio nedidelė, būti registre yra svarbu. Man pasisekė, kad aš tapau kaulų čiulpų donoru, kad tereikėjo du metus palaukti kvietimo donuoti, bet pažįstu žmonių, kurie registre yra keliolika metų ir tokio skambučio dar nesulaukė. Bet jie jau padarė didelį darbą – jie yra registre, jeigu prireiktų.

Būdų būti naudingam plačiajai visuomenei yra tikrai daugybė ir kviesčiau pasirinkti labiausiai sau tinkamą, o didžiausias abejones išsklaido informacija ir žinojimas. Kuo mes daugiau domėsimės, tuo labiau suprasime, kad pagalba yra gana paprasta.

Manau, kad sveika visuomenė yra tokia, kurioje visiems jos nariams yra ne vis vien, kaip jaučiasi kiti, kuo gyvena šalia esantys žmonės. Ir jeigu mes, apsidairę aplink save, galime rasti būdų padėti kitiems, tarkim, vieni rūpinasi beglobiais gyvūnais, kiti perveda pinigų vaikus globojančioms iniciatyvoms, tai mes visi, kurie esame sveiki ir iki 35 metų amžiaus, galime tapti kaulų čiulpų donorais. Įsirašyti į registrą nieko nekainuoja. Ir nors tikimybė, jog kažkam tiks jūsų kamieninės ląstelės yra maža, neabejoju, kad galimybė išgelbėti kitam žmogui gyvybę jau yra privilegija.“